1. Autorės žodis.
2. Gyvenimas iki diagnozės dienos.
3. Nevaisingumo krizė.
4. Apie krizę ir netektį.
5. Netekties krizės etapai.
6. Apie jausmus.
7. Savęs atvaizdas nevaisingumo veidrodyje.
8. Poros santykiai nevaisingumo fone.
9. Vyrai ir moterys: skirtinga lyčių patirtis.
10. Kodėl noriu vaiko?
11. Streso įtaka vaisingumui.
12. Pagalbinio apvaisinimo emociniai sūkuriai.
13. Skaudi persileidimų patirtis.
14. Antrinis nevaisingumas.
15. Pora ir socialinė aplinka.
16. „Viskas bus gerai“.
17. Susitaikymas.
18. Kaip sau padėti?
19. Psichologinė pagalba: gydomasis kalbėjimas.
20. Išdrįsti džiaugtis.
21. Pabaigai.

Autorės žodis
Meškiukas – žaislas, kurį kažkada nusipirkau mugėje. Padėjau jį ant lentynos už stiklo, tikėdamasi kada nors padovanoti savo vaikui. Su laiku meškiukas man tapo nepastojimo ir vilties simboliu, kuris yra taip arti, bet stiklas neleidžia jo lengvai pasiekti. Jis mano tylusis stebėtojas, švelnia šypsena daug metų lydintis mane nevaisingumo kelyje. Meškiukas nupirktas mano vaikui. Jis laukia. Laukiu ir aš.

Nesirinkau nevaisingumo. Jis į mano gyvenimą atėjo neprašytas ir visai nelauktai. Psichologė esu jau penkiolika metų, tačiau nevaisingumo psichologija susidomėjau visai neseniai. Šis susidomėjimas kilo ne iš smalsumo, o iš asmeninės kančios ir skausmo. Su nevaisingumu gyvenu dešimt metų. Kaip ir dauguma žmonių su šia diagnoze, aš ilgai klajojau kančios, sielvarto, liūdesio bei neapykantos keliais. Ieškojau priežasčių, ieškojau atsakymų į klausimus, kurie niekada nebus atsakyti. Gana ilgai gyvenau apakinta pykčio ir juntamos neteisybės. Laikui bėgant mano vidinės audros mažėjo, o kartu didėjo sąmoningumas, kuris padėjo priimti karčią nevaisingumo patirtį. Atradau savo gyvenime vietą nevaisingumui ir jis nustojo mane kankinti, valdyti. Pajutau palengvėjimą. Jis atėjo suvokus, kad, nepaisant diagnozės, galiu būti laiminga, galiu kurti visaverčius santykius, galiu jaustis dėkinga. Panorau nevaisingumo patirtį įprasminti ir tai geriausiai galiu daryti per savo profesiją.

Prieš ketverius metus nusprendžiau du savo kelius – psichologiją ir nevaisingumą – sujungti. Pradėjau skaityti daugiau profesionalios literatūros nevaisingumo psichologijos tema, pradėjau domėtis įvairiose pasaulio šalyse atliktais moksliniais psichosocialiniais tyrimais. Jau porą metų teikiu psichologines konsultacijas poroms, žmonėms, kuriems sunku pastoti, taip pat vedu grupinius paramos užsiėmimus žmonėms, susiduriantiems su šia problema. Jaučiu, kad įsisąmoninau savo asmeninę patirtį, jaučiuosi surinkusi pakankamai profesionalių žinių šia tema. Turiu vilčių, kad mano mintys bus naudingos ir jums. Išmokau būti su savo nevaisingumu, tad noriu padėti visiems, kam tai aktualu. Ši knyga nėra vadovėlis. Ji yra apie mano pačios bei kitų žmonių, kurie irgi nesusilaukia biologinio vaikelio, patyrimą. Praradimai, atradimai, kančios ir viltys. Tai, kas taip stipriai paliečia kiekvieną, tiesiogiai susidūrusį su nevaisingumu.
Knyga taip pat skirta tiems, kurie savo gyvenime turi artimų žmonių, patiriančių nevaisingumą. Galiausiai tikiu, kad ši knyga bus naudinga ir specialistams (gydytojams, slaugytojams, psichologams ir pan.), kurie dirba su šia jautria problema.

Mano nedrąsi svajonė parašyti apie tai knygą gavo stiprų palaikymą iš mano vyro, kuris leido pasidalinti mūsų patirtimi, todėl esu jam labai dėkinga. Taip pat didelis, nuoširdus dėkui mano draugei ir kolegei Snieguolei Kirijanovienei, kuri išsklaidė mano abejones ir kaip jautri, mylinti dula lydėjo mane rašyme ir šios knygos gimime. Jos indelis yra neįkainojamas. Tikiuosi, kad dėl knygos nevaisingumas taps ne tokia uždara, ne tokia gąsdinančia, o labiau suprantama ir šiek tiek lengvesne tema.

Anna

Nevaisingumo krizė

Apie krizę ir netektį

Nevaisingumas – labai sudėtingas, daugiasluoksnis, ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis procesas. Procesas, turintis įvairių etapų, laikotarpių, kuriuos nuspalvina visa gama jausmų. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, nevaisingumas diagnozuojamas tuomet, kai pora negali pastoti daugiau nei 24 mėnesius, tačiau medicinoje įprasta kalbėti apie poros nevaisingumą jau po vienerių nepastojimo metų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. Vienur rašoma, kad nepastoja maždaug 5 % porų, kituose šaltiniuose – net 15 %, t. y. maždaug kas šešta pora negali susilaukti biologinių vaikų. Prognozuojama, kad už dešimtmečio ar šiek tiek daugiau šis skaičius sieks jau apie 30 %. Tai didžiuliai skaičiai. Jie reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį, kartais net milžinišką dvasinį skausmą. Sužinojus diagnozę griūva visas pažįstamas pasaulis: griūva savęs vaizdas, griūva pasitikėjimas, griūva klasikinis santuokos supratimas, griūva ateities planai, o kartais griūva ir savojo gyvenimo prasmė. Ateina krizė. Ką daryti, kaip gyventi?

Nė vienas iš mūsų neesame apsaugoti nuo krizės. Ją gali patirti bet koks žmogus, ji gali paliesti bet kokią gyvenimo sritį. Krizė – tai laikotarpis, būsena, kai žmogaus gyvenime atsitikę netikėti, o kartais visai tikėti įvykiai sudrebina jo gyvenimo pamatą. Tai įvykiai, kuriems dažniausiai žmogus nėra pasiruošęs ir nežino, kaip su jais dorotis, gyventi, būti. Krizė gali sužlugdyti, sutriuškinti, po jos galima niekada neatsitiesti. Tačiau krizė yra ir galimybė, joje slypi potencialas ieškoti, mokytis, keistis. Krizė moko žmogų iš naujo pažiūrėti į save, savo gyvenimą, nuostatas, poreikius, vertybes. Krizė priverčia ieškoti naujų elgesio formų, problemų sprendimo būdų, streso įveikos mechanizmų, pagalbos šaltinių ir t. t. Taigi krizėje yra dvi stiprios jėgos: atimanti ir (arba) duodanti. Būdama psichologė, daug žinau apie krizes, tačiau kai mus su vyru ištiko nevaisingumo krizė, pamatyti teigiamą situacijos, problemos, diagnozės potencialą buvo neįmanoma misija. Ir nieko keisto. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad 50 % moterų bei apie 15 % vyrų patiriamas nevaisingumas – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai serga tokia pat gilia depresija, kaip tos, kurios serga onkologinėmis ligomis.

Nevaisingumo išgyvenimas prilyginamas psichologinės netekties traumai. Netektis reiškia, kad kažką praradome. Dažnai tai būna labai skausminga patirtis, lydima gilaus sielvarto, kančios. Nevaisingumas ne išimtis. Poros, sužinančios apie savo nevaisingumą, patiria tokias pat stiprias emocijas, kurias jaučia žmonės, netekę artimojo. Esant nevaisingumui, netektis žmogus gyvenime jaučiama keliais aspektais.

Akivaizdžiausias praradimas nevaisingume – negalėjimas patirti biologinės tėvystės ar motinystės. Šie vaidmenys, kaip minėjau, neretai lydi mus nuo pat vaikystės. Mintis, kad nepatirsiu motinystės, man būdavo nepakeliama. Galvoje dažnai sukdavosi klausimas: „Aš niekada nebūsiu mama?“ Jis suspausdavo širdį iki tokio keisto skausmo, lyg būtų maža adata įdūrusi į širdies raumenį ir geltų, ir nepaleistų. O dar tas gumulas. Užspaustų ašarų gumulas gerklėje. Jis būdavo mano dažnu palydovu, trukdydavo ryti, kvėpuoti, kalbėti. Tokius gumulus man tenka matyti savo kabinete kitų moterų ir vyrų gyvenimo istorijose. Aibė neišsakytų, neišrėktų jausmų, minčių, ašarų… Viena moteris pasakė, kad jos gerklėje užstrigo neišrėktas skausmas. Kita kalbėjo apie pastovų bandymą praryti pyktį, nes nėra aiškaus objekto, kuris būtų kaltas dėl jos nepastojimo. Gumulas.

Nėštumas moteriai yra ypatinga fizinė ir dvasinė būsena. Apie ją svajoja dažna moteris. Man buvo tikra tragedija, kad negaliu patirti nėštumo – to jausmo, kai dėl gamtos stebuklo tavyje vystosi nauja gyvybė. Skaudu, kad negalėsiu patirti kūdikio judesių, negalėsiu su juo kalbėtis ar tiesiog būti su juo. Nėštumas – palaiminimas, kai tampi lyg išrinktoji, kad per tave į šį pasaulį ateitų naujas žmogus. Tai man nepasiekiamas patyrimas. Prašiau savo draugių papasakoti, ką reiškia būti nėščiai. Pasakojimai nepadėjo. Net mano laki vaizduotė nesugebėdavo į tai įsijausti. Viename filme buvo toks epizodas, kai į Žemę nusileidęs angelas paklausė moters, kokio skonio yra kriaušė. Ji bandė jam, niekada neragavusiam žemiško maisto, papasakoti kriaušės skonį, kvapą, liežuviu jaučiamą kriaušės struktūrą. Kaip galima nupasakoti kriaušę tam, kuris niekada neragavo maisto? Žinau, kad dalis moterų nėštumą patiria kaip sveikatai sunkų periodą ir mano idealizavimas galėtų jas suerzinti, nes, matyt, kai ko nors negali turėti, tai labiau romantizuoji. Apie negalėjimą patirti nėštumo ir su juo patiriamu netekties jausmu dalijasi beveik kiekviena moteris, kurią esu sutikusi šiame kelyje. Nėštumas ir gimdymas – moteriškumo apraiška. Bent jau didelei daliai nevaisingų moterų.

Moteriškumas ir vyriškumas dar vienas netekties aspektas. Šiame kontekste kyla naturalūs klausimai. Galėjimas pastoti ir pagimdyti yra moteriškumo dalis ar nėra? Gebėjimas apvaisinti yra vyriškumo dalis ar ne? Ar būna „tikrasis“ moteriškumas ar vyriškumas? Mano manymu, teisingo atsakymo nėra ir būti negali. Žmonės, einantys nevaisingumo keliu, anksčiau ar vėliau susiduria su šiuo klausimu. Savo moteriškumo ieškojau ir aš, tad galiu pasakyti, kad tai nėra lengva. Mūsų šiuolaikinėje visuomenėje moteriškumas ir vyriškumas ne tik glaudžiai siejami su lyties funkcijomis, bet neretai su jomis tapatinami. Iš vienos moters girdėjau: „Man sunku save pavadinti tikra moterimi, juk negaliu atlikti pagrindinės funkcijos – reprodukcinės.“ Žiauru? Neskubėkime teisti, pagalvokime, ką mums patiems reiškia mūsų moteriškumas ar vyriškumas. Kada ar dėl ko jaučiuosi moteriška ar vyriškas? Ar tikrai viskas taip paprasta? Kita girdėta nuomonė: „Vyras, neturintis vaikų, nėra nevyriškas. Moteris be vaikų – ne visai moteriška.“ Kažkaip nesąžininga. Labai norėčiau garsiai garsiai visoms ištarti: „Moteriškumas kur kas platesnis fenomenas, patyrimas, būsena, negu viena diagnozė.“ Dabar aš tuo tikiu. Tačiau kiek žmonių, tiek nuomonių, tik noriu pabrėžti, kad mes patys renkamės, kaip suprasti vienas ar kitas sąvokas. Kokias prasmes joms suteiksime, taip ir jausimės.

Netektis paliečia ir tapatumo jausmą. Kas aš? Koks aš? Per gyvenimą mums natūraliai susiformuoja savęs vaizdas, t. y. tai, kaip mes save matome. Kiek tas savęs vaizdas yra sąmoningas, tai jau visai kitas klausimas. Tačiau visi save vienaip ar kitaip matome, žinome apie savo vertybes, poreikius, norus, tikslus. Šiek tiek žinome, ką sugebame, kas mums patinka, ką mokame. Beje, „šiek tiek“ čia nėra atsitiktinis, nes mes dažnai matome save gana vienpusiškai. Bet dabar ne apie tai. Sužinoję apie savo nevaisingumą žmonės, švelniai tariant, pasimeta. Prarandamas įprastas savęs vaizdas. Dabar į savo portretą reikia kažkaip įtraukti žinią, kad esi nevaisingas, kad negalėsi turėti vaikų. Tai daro milžinišką įtaką žmogui, tam, kaip jis pradeda save matyti. Jau minėjau atsirandantį klausimą: „Jei negaliu turėti vaikų, kokia (koks) aš moteris (vyras)?“, dar: „Savo partneriui negaliu duoti bendrų vaikų / Iš savo partnerio atimu galimybę turėti vaikų. Kokia (koks) aš žmona (vyras)?“, „Mano tėvai neturės anūkų, mano pavardė išnyks“, „Ką aš veiksiu gyvenime, jei neturėsiu vaikų? Lieka tik darbas ir namai?“. Ir dar daug daug kitų klausimų bei minčių. Tačiau tarp jų yra, mano manymu, pati blogiausia: „Aš neveiksnus / neįgalus / su defektu / aš – sulaužytas mechanizmas. Vadinasi, aš nieko vertas žmogus.“ Suprantate? „Aš nieko vertas.“ Įvyksta savivertės praradimas. Tai žiauru. Tokiu momentu žmogus sugeba perbraukti ir nuvertinti visą savo gyvenimą, visus savo gebėjimus, pasiekimus, perbraukti visą save… Negaliu turėti vaikų – negaliu nieko. Aš dabar netirštinu spalvų, nedramatizuoju. Tiesiog taip yra. Ne visiems, bet yra.

Iš savo patirties žinau, koks beprotiškai sunkus ir ilgas procesas yra diagnozės integravimas į savęs matymą, į tai, kaip save suvoki. Man kildavo abejonių, ar aš galiu reikšti nuomonę apie vaikų auklėjimą, jų edukaciją, tėvų ir vaikų santykių problemas ir pan. Nuomonę išsakydavau ne visada drąsiai, nes bijodavau klausimo: „O jūs turite vaikų?“ Ne, neturiu, bet ar tai reiškia, kad nesuprantu, apie ką šneku? Galbūt, o gal ir ne… Ar dirbdama psichologe galėjau suprasti tuos žmones, kurie ateidavo su problemomis dėl savo vaikų? Kokia aš specialistė? Kur mano supratimo ribos šiuo klausimu? Abejonės. Visa jūra, vandenynas abejonių, dėl kurių svyravo mano gyvenimo pamatas.

Kartu su prarastu vaisingumu žmogus netenka savo gyvenimo kontrolės jausmo. Gana dažnai esame linkę galvoti ir atitinkamai taip gyventi, lyg viskas priklausytų nuo mūsų. Mes esame viso ko šeimininkai, lyg viską gyvenime kontroliuojame patys. Kontrolės poreikis – natūralus, jis suteikia mums taip reikalingo saugumo, kad ir iliuzinio. Lyg nebūtų nevaldomų aplinkybių. Jei valdau padėtį, kontroliuoju situaciją, vadinasi, nuo manęs priklauso sėkmė. Mūsų laikais, kai žmogus skatinamas būti sėkmingu, produktyviu lyderiu, gyvenimo taisyklės remiasi į tezę: „Kas sunkiai dirba ir stengiasi, tas turi.“ Gyvenime dažniausiai buvau pratusi gauti tai, ko noriu. Aišku, ne visada iškart, neretai sunkiai dirbau, kantriai laukiau. Nevaisingumo kelio pradžioje niekas man nepasakė, kad pastojimui taisyklė „Sunkiai dirbk ir gausi“ netinka. Tada dar nežinojau, kad pastojimas – tai ne kažkoks tavo išdirbtas  įgūdis ar gebėjimas. Ir štai mano gyvenime susiklostė situacija, kurios eigos ir rezultato, pasirodo, negaliu kontroliuoti. Aš! Nekontroliuoju! Aš? Nekontroliuoju?.. Bejėgiškumas. Begalinis bejėgiškumas. Kaip sapne, kur bandau labai greitai bėgti, bet vis tiek stoviu vietoje. Apima ir baimė, nes negaliu paleisti, negaliu nekontroliuoti, juk kitaip reikštų, kad pasidaviau. O pasiduoti negaliu, todėl nešiojau mintį, ką dar galima padaryti. Iškreipta kontrolė, pereinanti į desperaciją. Ieškai, skaitai, klausinėji, bandai. Ko tik mes neišbandome siekdami išsvajotojo rezultato. Dietos, vaistai, papildai, atostogos, relaksacijos, užkalbėjimai, nužiūrėjimo nuėmimai, sėkmės prišaukimai, raudoni siūlai aplink riešą, raudoni diržai aplink juosmenį, dėlių terapijos, akupunktūros, masažai ir… maldos. Labai įvairūs, o kartais ir kūrybingi kontrolės būdai, kad tik neišslystų iš rankų trapus jausmas, jog valdai padėtį ir ji priklauso nuo tavęs. Kažkada vienas išmintingas žmogus man pasakė: „Anna, nuo tavęs priklauso, išgersi vaistus ar ne, o tai, kaip jie paveiks organizmą, lieka už tavo kontrolės ribų.“ Nuo to laiko ir stengiuosi laikytis šios sveikos minties. Kebliose situacijose žiūriu, ką aš galiu padaryti, kas nuo manęs priklauso, o kas jau yra už mano galios ir kontrolės ribų. Toks požiūris padeda vėl nepasukti pavojinga saviapgaulės kryptimi.

(skaityti toliau knygoje)

Apie jausmus

Bet kokia psichologinė knyga neįmanoma be jausmų temos. Jausmais persmelktas visas žmogaus gyvenimas ir, aišku, nevaisingumas ne išimtis.

Jausmai – kasdieniai mūsų palydovai. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka nuspalvinta jausmu ar jausmais, net jei jie ramūs, blankūs ar neutralūs. Kartais savo darbo kabinete iš klientų girdžiu, kad jausmai jiems gyvenime trukdo, kad be jų būtų viskas paprasčiau, ramiau, logiškiau. Niekada su tuo nesutiksiu. Be jausmų liktume tik intelektualūs padarai ant dviejų kojų. Žmonių fantazijos apie tai, kaip atrodytų pasaulis be jausmų, turi atgarsį ir kino filmuose. Kad ir filmas „Ekvilibriumas“ (2002), kuriame rodoma, kaip žmonių emocijos bei jausmai nuslopinami kažkokiais vaistais. Žiaurus vaizdinys. Nenorėčiau tokiame pasaulyje gyventi, nes jausmai gyvybiškai reikalingi. Jie mūsų signalai, mūsų simptomai, mūsų mokytojai, mūsų draugai. Aišku, tuomet, kai mokame su jais gyventi, į juos įsiklausyti, juos gerbti. Jausmai yra įvairūs: malonūs ir nemalonūs, lengvi ir nelengvi, stiprūs ir nestiprūs. Vienų jausmų patirti natūraliai nesinori, kitų mes laukiame, siekiame, ieškome. Nevaisingumo kelyje yra daug jausmų. Labai daug skirtingų jausmų. Papasakosiu apie dažniausiai jaučiamus, apie kuriuos kalba nevaisingumą patiriantys žmonės, kuriuos jaučiau ir aš.

Dažniausiai pirmas jausmas, apie kurį užsimena žmonės, kalbėdami apie nevaisingumą, yra gėda. Įvairių pasaulio šalių moksliniuose straipsniuose būtent gėda minima kaip dažniausiai patiriamas jausmas. Kodėl? Kodėl nevaisingumas pirmiausia sukelia gėdą? Įsižiūrėkime į ją atidžiau. Tai sudėtingas jausmas, pasižymintis intensyvumo įvairove – nuo drovėjimosi iki didžiausios gėdos, dėl kurios norima skradžiai žemę prasmegti. Gėdą patiriame, kai mūsų mintys, elgesys ar net mes patys neatitinkame kažkokių vidinių ar išorinių standartų, taisyklių, nuostatų, vertybių. Aš nesu tinkamas. Gėda visada susijusi su mūsų savęs vaizdu, t. y. su tuo idealiuoju Aš, kuriuo norime būti. Jeigu skirtumas tarp to, kaip save matome kasdienybėje, ir to, kokie norime būti (idealusis Aš), yra didelis, tuomet ir gėdos bus daug. „Kaip galėjau nežinoti to, ko manęs klausė?“ (idealusis Aš viską žino), „Kaip gi taip neskoningai apsirengiau į vakarėlį?“ (idealusis Aš yra stiliaus ikona), „Kaip galėjau pamiršti apie jo gimtadienį?“ (idealusis Aš nepamiršta). Galima pateikti šimtus, net tūkstančius pavyzdžių, atspindinčių gėdos jausmą. Gėda visada yra ten, kur žmogus save ar savo gyvenimą nuvertina, menkina, lygindamas save su kitais ar su susikurtu idealiuoju Aš.

Gali susidaryti įspūdis, jog jausti gėdą yra vienareikšmiškai blogai. Taip nėra. Kaip ir bet koks kitas jausmas, gėda mums reikalinga. Viskas priklauso nuo masto. Normali, sveika gėda, veikdama su kitais jausmais, atlieka lyg cenzoriaus ar priimtos visuomenės moralės sergėtojo funkciją ir tam tikrose socialinėse situacijose padeda mums pasielgti tinkamai, pavyzdžiui, laiku patylėti. Kitaip sakant, gėda gali apsaugoti mus nuo socialiai nepriimtino elgesio ir taip išlaikyti mūsų savivertę. Suaugusieji gėdos jausmą vaikams diegia nuo pat ankstyvųjų metų, per jį bandydami parodyti socialinio bendravimo ribas ir taisykles. Grūmojant pirštu vaikui sakoma: „Niu niu niu, negalima spjaudytis.“ Ir štai, šiek tiek sugėdintas palaipsniui vaikas pradeda skirti, kas tinkama, kas ne.

Žmogaus jaučiamos gėdos dydis priklauso nuo to, kaip jis buvo auklėjamas, kokios nuostatos, vertybės ir socialinės normos jam buvo perteikiamos ir nuo to, kaip tai buvo daroma. Būna taip, kad bendraujant su vaiku gėda naudojama kaip diržas, kaip bausmė. Toks vaikas augdamas nuolat girdi, kad jo elgesys, mintys, idėjos, svajonės, žinios nėra tinkamos, geros. Jis negauna palaikymo ir patikinimo, kad yra mylimas visoks ir su visokiais jausmais. Ilgainiui tokiam vaikui pradeda rusenti mintys: „toks, koks esu, aš esu netinkamas“, „tokio, koks esu, manęs nepriima“, „toks nesu mylimas“. Formuojasi žema savivertė, o iš jos ir gana stipri gėda. Tokia gėda yra perdėta, nesveika. Ji nuodija žmogaus gyvenimą bei iškreipia jo mąstymą, nuostatas, santykius ir, galiausiai, elgesį.

Nevaisingumo temoje gėda būna stipri, neretai perdėta ir beveik visada susijusi su žema saviverte. Ji atspindi žmogaus požiūrį į save: „Dėl diagnozės esu netinkamas.“ Čia atsidaro vertinimo platuma, nes negalintis susilaukti biologinio vaiko žmogus gali suvokti save kaip netinkamą įvairiais atžvilgiais: netinkamą žmogų, vyrą ar moterį, dukterį ar sūnų, marčią ar žentą, tiesiog visuomenės narį. Mano pačios, kaip ir šimtų kitų porų, gėdos jausmas apėmė beveik viską. Besigėdydama pasakyti apie savo nepastojimą kitiems, jaučiausi prasta, nevisavertė moteris, neverta meilės žmona, nepakankamai gera dukra ir marti. Lyg iškritau iš visuomenės standarto, tapau ne kaip didžioji dauguma, ne tokia kaip visi, vadinasi netinkama. Gėda. Ji pagimdo norą izoliuotis, atsitraukti nuo tų kitų, kad nereikėtų savęs su jais lyginti, kad kuo mažiau būtų situacijų, kuriose esi kitoks, kad kuo mažiau skaudėtų. Gėda skauda. Kartais taip stipriai, kad nesinori būti, nesinori gyventi.

Nors nevaisingumo gėdos šaknys gilios, ją galima suvaldyti, sumažinti ir, kartais, jos atsikratyti. Žinau, nes mano pačios gėda perėjo nemažą pokytį ir transformavosi į įsitikinimą: „Aš nesu mano nevaisingumas. Esu visavertis žmogus.“ Savo gėdą verta pažinti, tyrinėti, prijaukinti. Kai suvokiau, kaip giliai esu paskendusi perdėtoje gėdoje ir kiek stipriai ji paveikė mano savęs suvokimą, patyriau kitokią gėdą. Toji gėda buvo lyg gydomoji: „Anna, kaip tu su savimi elgiesi?! Ar tau ne gėda?“ Man buvo gėda dėl mano gėdos. Pasakiau sau, kad užteks. Taip prasidėjo kelias sveikimo link. Kelias link geresnio savęs supratimo, link tvirtesnės savivertės bei kokybiškų santykių su savimi ir pasauliu. Kiekvienas žmogus turi savo individualų gėdos slenkstį, kuris gali būti aukštesnis ar žemesnis, lankstesnis ar labiau nepajudinamas nei kitų. Kviečiu ir jus atlikti akistatą su savo gėda.

(skaityti toliau knygoje)

Knygos kaina 15 eur (+siuntimas apie 3 eur)

Knygą kol kas galite nusipirkti tiesiai iš autorės.

Užsakymą galite pateikti  užsakymo formoje .

Jeigu norite, kad knygą Jums atsiųstume į užsienį, parašykite užklausą autorei į el.paštą: vinkovskiene@gmail.com. Pateikite konkretų adresą, o mes, sužinoję siuntos kainą, pateiksime jums bendrą sumą. Po apmokėjimo patvirtinimo, knygą jums išsiųsime jūsų nurodytu adresu.

Nevaisingumas. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. O tai reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį (kartais net milžinišką) dvasinį skausmą. Medicininis nevaisingumo gydymas vis tobulėja, vis atsiranda naujų mokslinių tyrimų, kuriais remiantis kuriamos naujos gydymo priemonės, būdai, metodai. Tai duoda vilties. Labai svarbios, o kartais tokios trapios vilties, kad būtent tavo atveju gydytojai ras priežastį, ras būdą bei metodą padėti. O kol medicina ieško, nevaisingumo temos paliesto žmogaus siela gana dažnai yra palikta be dėmesio, be rūpesčio, be supratimo… Ji palikta vienatvėje dorotis su savo baimių šmėklom, minčių chaotiškais sūkuriais bei emocijų kalneliais. Kartais pagalvoju, jei egzistuotų sielos echoskopas (ultragarsas), tikėtina mes dažnai pamatytume pavargusią, išsigandusią, vienišą, kartais piktą, o kartais be vilties žmogaus sielą, kuri šaukiasi pagalbos…

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei (50%) moterų bei 15% vyrų patiriamas nevaisingumas – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją, kaip tos, kurios serga vėžiu. Nevaisingumo išgyvenimas yra prilyginamas psichologinės netekties traumai. Tėvystė yra vienas iš svarbiausių suagusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų. Šį vaidmenį mes matuojamės nuo vaikystės ir susidūrimas su negalėjimu pastoti neretai yra suvokiamas kaip netektis (žmogus neteko galimybės tapti biologiniu tėvu ar motina). Kiekvienas nesėkmingo gydymo patyrimas – naujas netekties išgyvenimas. Kai kurioms poroms nesėkmingų gydymų ratai gali tęstis virš 10 metų.

Todėl tampa akivaizdu, kad psichologinė pagalba šioje jautrioje temoje gali būti labai naudinga, padedanti bent kažkiek išsilaisvinti nuo psichologinio skausmo…

Kviečiu registruotis į konsultaciją:

+370 612 09466 (Anna Vinkovskienė)
info@sieloszemelapis.lt

Psichologinės konsultacijos telefonu bei laiškais neteikiamos.

Apie savipagalbos (paramos) grupę

Negalėjimas/sunkumas pastoti yra labai skausminga tema, paveikianti tiek poros tarpusavio santykius, tiek kiekvieną partnerį atskirai. Diagnozė „nevaisingumas“ neretai nuskamba kaip nuosprendis, po kurio poros (ir kiekvieno partnerio atskirai) gyvenimas jau niekada nebus toks pat. Išgirdę diagnozę, poros (ar vienas iš partnerių) pradeda jausti menkavertiškumą, bejėgiškumą, pyktį, sielvartą, liūdesį ir daug daug įvairių kitų jausmų, tarp kurių dominuoja „aš-sulaužytas mechanizmas“ jausmas.

Nevaisingumas – tai abiejų partnerių problema, kurią reikia patirti, išgyventi, spręsti kartu. Tačiau kartais vietoj susivienijimo poroje atsiranda susiskaldymas: vienas kito kaltinimas (net jei tai nėra išsakoma garsiai), lūkesčių vienas kitam turėjimas (ką partneris turi padaryti, kad situacija pasikeistų), skirtingas problemos sprendimo matymas, net skirtingas problemos jausminis suvokimas (vienam skauda daugiau, kitam mažiau). Su laiku negalinčios pastoti poros pradeda užsiskleisti, partneriai nenori kalbėti apie problemą nei tarpusavyje, nei su kažkuo iš išorės (už poros ribų). Ir įvyksta izoliacija, labai skausminga izoliacija. Ji veda į vienatvę (nepaisant to, kad esi poroje), depresiją, net išsiskyrimą.

Nenorą kalbėti sąlygoja daug veiksnių: baimė apie tai kalbėti (nes be ašarų apie tai kalbėti sunku), nemokėjimas apie tai kalbėti, nežinojimas su kuo, nenorėjimas „apkrauti“ kitų žmonių, nuostatos, tokios kaip: „o kuo jie man padės?“, „kalbėjimu čia nepadėsi“ ir pan.

O kalbėtis svarbu, labai svarbu. Svarbu dalintis su kitais tuo, kaip jautiesi, dalintis su kokiais sunkumais susiduri savo kelyje, spręsdamas problemą, kas tau padeda, o kas ne. Kalbėdami grupėje žmonių, kurie turi tokią pat problemą, pradedame jausti tą prarastą bendrumo jausmą, „Esu ne vienas“, „Mes kaip pora ne vieni tokie“ ir pan. Bendrumas suteikia jėgų eiti toliau, spręsti, ieškoti naujų būdų sau padėti.

Todėl buvo sukurta ši paramos grupė, skirta specialiai tiems žmonėms bei toms poroms, kurios turi sunkumų pastoti. Susirinkę kartu, dalinamės savo patirtimi, savo išgyvenimais, naujausia informacija apie medicininius pasiekimus nevaisingumo srityje, o svarbiausia, esame tarp žmonių, kurie mus supranta.

Grupės temos

Pirmuosiuose grupės susitikimuose yra nemažai kalbama apie gydymo patirtį, t.y. kas, kaip, kur ir kiek gydėsi, ką rado, ką darė ir pan. Tai labai informatyvu, nes gali sužinoti iš kitų apie tai, ko dar negirdėjai apie įvairų gydymą, ar apie tai, ko pats (-i) dar nesi bandęs (-iusi). Pirmi susitikimai yra ypatingi tuo, kad nuo pirmų susitikimo minučių pradedi jausti bendrumą su kitais dalyviais, dar visai nepažįstamais žmonėmis. Girdi žmonių istorijas ir pradedi suprasti, kad tu su savąja nesi vienas (-a) ir palaipsniui ateina tam tikro lengvumo jausmas. Žmonės, kurie užsidaro savo patirtyje, kurie būna vieni su savo išgyvenimais, neretai jaučia, kad jie yra kitokie. Todėl grupė yra svarbi, nes joje atsiranda „mes“ jausmas. Mes, kurie supranta, kurie užjaučia, kurie nepatarinėja, kurie nebijo kalbėti apie tai, kas visiems grupėje skauda. Iš grupės dalyvių girdėjau, kad apie pastojimo sunkumus kalbėti su giminaičiais, draugais, pažįstamais ar bendradarbiais dažnai yra sunku, o kartais ir nesinori. Nesinori dėl to, kad jauti, jog nesupras (gyvenimo situacijos parodo, kad kartais artimieji gali būti labai nejautrūs ar nenuovokūs, nesuvokti, kokia jautri yra nepastojimo tema). Nesinori ir dėl to, kad jau nė kartą esi gavęs (-usi) „protingų“ patarimų apie tai, kaip tau reikia atsipalaiduoti, užsimiršti ar išvažiuoti atostogauti ir tada tikrai pastosi. Viena grupės dalyvė yra pasakojusi, kad į eilinį patarimą atostogauti ji atsakė, kad jau atostogauja daugiau nei dirba… Patarimai – nuo kurių norisi bėgti ir pasislėpti. O kartais savo išgyvenimais nesinori dalintis dėl to, kad tavo draugė, sesė ar bendradarbė yra nėščia ar jau turi vaikų, ir tau atrodo, kad ji tavęs tikrai nesupras, nes ji gyvena kitokiame pasaulyje nei tu. Grupė, gali tapti ta vieta, kur kalbėtis yra saugu, ramu ir paprasta.

Nemažą laiko dalį grupėje užima Savęs vaizdo tema. Kalbamės apie tai, kaip pasikeitė požiūris į save išgirdus diagnozę ir toliau gyvenant su ja. Juk požiūris į save apima labai daug: tai savo moteriškumo/vyriškumo išgyvenimas, tai savivertės jausmas, tai (ne)pilnavertiškumo jausmas, tai savo poreikių girdėjimas ar ne, tai gyvenimo tikslų siekimas, tai susidūrimas su savo galia ir savo negalėjimu ir t.t. Kai grupėje kalbi pats (-i) ir girdi kitus, kai girdi psichologo komentarus ar pastebėjimus, pradedi pamažu matyti savo mąstymo, nuostatų ar net, kartais, vertybių klaidas, pradedi matyti kur esi užstrigęs (-usi). Juk nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų savijauta, mūsų santykiai, mūsų priimami (ar ne) sprendimai. Nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų psichinė sveikata, o nuo jos ir visas organizmo funkcionavimas.

Kita didelė grupės tema – Jausmai. O jų yra daug, tikrai labai daug: nuo neapykantos iki visiškos nevilties, nuo skubėjimo daryti viską, viską kontroliuoti iki apatijos, pasipriešinimo gydymui, nenoro… Mūsų grupėse neretai buvo minimi Jausmų kalneliai. Vieną dieną tau viskas gerai, net randi kuo džiaugtis, gali atsipalaiduoti, kažkuo užsiimti. Kitą dieną tave gali užgriūti baimės ir nevilties jausmas apie tai, kad joks gydymas nepadės, kad niekada neturėsi vaikų, kad niekada nebūsi laimingas (-a)… Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn… Tokie kalneliai vargina. Grupėje ne tik išgirsti, kad tie emociniai kalneliai būna visiems, bet ir sužinai kaip su jais tvarkosi kiti žmonės, kas padeda, kas ne. Pradedi suprasti savo atsakomybę už savo emocinę savijautą, už tai, kaip pats (-i) sukuri tuos kalnelius ir kaip gali juos mažinti.

Praktiškai visuose susitikimuose yra paliečiama Santykių tema. Juk neįmanoma, kad nepastojimo tema nepaliestų poros tarpusavio santykių, jų santykio su pasauliu, jų santykio su ta žmonijos dalimi, kurie turi vaikų. Santykiai. Daugiasluoksnis, pastoviai besikeičiantis, laike nesustojantis fenomenas, kuris prasiskverbia į kiekvieną gyvenimo minutę. Net tuomet, kai esi užsidaręs (-iusi) nuo visų, esi santykyje su savimi. O koks tas santykis su savimi, kai negali pastoti, kai negali pasiekti didžiausio savo troškimo, kai verki pamačius nėščią ar negali prisiliesti prie kūdikio? Svarbu pasižiūrėti į savo santykių veidrodį, svarbu pamatyti ir saulėtas, ir šešėlines puses. Svarbu atvirai pripažinti, kaip kuri santykius, kaip ir koks (-ia) juose būni. Nuo to priklauso gyvenimo kokybė. Grupė gali padėti pamatyti, gali padėti suprasti ir keisti santykių šablonus ar mechanizmus. Jei tik norėsi…

Susitaikymas. Galinga jėga nešanti išlaisvėjimą, net ramybę. Susitaikymas nėra pasidavimas, nėra nieko nedarymas, nėra neviltis. Tai pripažinimas, kad tau tai įvyko, turi sunkumą, su kuriuo tenka gyventi, ieškoti būdų sau padėti. Toks susitaikymas veda į ramesnį požiūrį į gydymą, į leidimą sau džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, į drąsesnį žvilgsnį į klausimą: „O kas bus, jei niekada nepastosit?“. Tai susitaikymas su savimi, kuomet nustoji kaltinti save, nustoji save varginti pastovia nesaikia kontrole, nustoji elgtis su savimi kaip su daiktu, kurį reikia pataisyti. Susitaikymas – leidimas sau būti. Būti taip, kaip norisi dabar, girdint savo poreikius, nepametant savo kitų svajonių, neužsiskleidžiant vienoje temoje. Grupė duoda galimybę suprasti, kad tavo gyvenime yra kur kas daugiau nei tikslas pastoti. Grupė duoda galimybę pamatyti, kad nepastojimas, šalia kančios ir ašarų, gali atnešti dėkingumą, gilesnį savęs pajautimą, brandesnį požiūrį į santykius, bei pripažinimą, kad kartais gyvenimo situacijos nuo mūsų nepriklauso. Bet ar nuo to gyvenimas tampa prastesnis? Kiekvienam iš mūsų spręsti…

Grupę vedu aš, psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė, daug metų esanti šioje temoje. Kviečiu visus, kas susiduriate su nevaisingumu (nepastojimu) problema, ateiti į paramos grupę. Kviečiu atskirai ir vyrus, ir moteris, ir poras kartu. Jei Jūsų partneris (-ė) ateiti nenori, ateikite Jūs.

Kaina vienam grupės dalyviui – 10 eurų / susitikimas. Numatoma 10 susitikimų.

Grupės pradžia:   _________,   Vilniuje 

Tikslesnė informacija bus išsiųsta užsiregistravusiems.
Apie savo norą dalyvauti grupėje praneškite man el.paštu vinkovskiene@gmail.com arba telefonu +370 612 094 66

Atsiliepimai apie paramos grupę, kuri vyko 2018 m. rudenį

1) „Pilna atradimų kelionė į save, bendrumo jausmas ir supratimas, kad esu ne viena. Atvirumas tam, ką jaučiu, drąsa visa tai įsivardinti pirmiausiai sau, drąsa apie tai kalbėtis su artimais žmonėmis. Šie susitikimai apibendrino ir išryškino tai, kas svarbiausia – atsigręžti į SAVE.”

2) „Noriu padėkoti Annai už šią kelionę į save. Tai buvo tobulas laikas savo jausmų ir savęs pažinimui. Atėjau su sunkumu širdyje, kuris po kiekvieno susitikimo vis mažėjo, tirpo, laisvėjo ir galiausiai atlaisvino vietą kitiems daug gražesniems jausmams. Jau nekalbu apie jaukią aplinką, puikius žmones buvusius kartu, kai supranti, kad esi ne viena tokia, kai atsiranda bendrumo jausmas, kai po kiekvieno susitikimo išeini su dėkingumu širdyje ir iš naujo pamilsti save.”

3)  „Ką man davė nevaisingumo psichologinė grupė:

1. BENDRUMAS. Pamačiau, jog ne aš viena išgyvenu šią problemą. Labai panašūs klausimai, kylantys jausmai, sunkumas ir skausmas. Terpė, kur gali atvirai išsikalbėti ir būti suprastas, nes kitoms dalyvėms yra panašiai kaip tau.
2. LENGVUMAS. Keliant tam tikrus klausimus, ieškant atsakymų, dėliojant prioritetus lengvėja požiūris į nevaisingumą. Supratau, kad nenoriu visą gyvenimą gyventi „vaikų darymo“ temoje.
3. SAVĘS PAŽINIMAS. Kalbėdama ir gilindamasi į šią temą geriau pažinau save. Atradau nemažai savo savybių, kurios atsiskleidė būtent šioje grupėje – sunkumas priimti save netobulą, suklysti, aukšti standartai, kaltės jausmas ir pan. Pažinus, atradus ir įvardinus gali su tuo dirbti, o ir palengvėjimas atkeliauja kai supranti, kodėl vienaip ar kitaip reaguoji į situaciją.
4. MOKYTOJA. Šios grupės privalumas – tą patį sunkumą išgyvenanti mokytoja, kuri tampa visos grupės bendrakeleivė. Kažkaip net neįsivaizduoju kaip tokia grupė vyktų su psichologe, kuri to nėra išgyvenusi. Manau čia didelis privalumas J
5. PAMOKOS. Po kiekvieno susitikimo išeidavom su mintimis ir jausmais – tema kuria kalbėdavom daugiau ar mažiau lydėdavo visą savaitę. Atsirado progų tomis temomis pasikalbėti su vyru, artimais draugais.
6. IŠVADA. Galvoju, kad po šių susitikimų esu drąsesnė ir laisvesnė. Dabar gerai žinau kokio gyvenimo nenoriu jei visgi tų vaikų ir nebūtų. Jaučiu, kad noriu išlaikyti tą laisvę nuo savęs ribojimo ir įstatymo į rėmus.”

Šiuo metu vyksta uždaro tipo grupė, t.y. visi, kas užsirašė į grupę, lanko visus 8-10 susitikimų.

Grupėje galioja konfidencialumo taisyklė. Tai reiškia, kad „išsinešti” informaciją apie tai, kas ateina į grupę, ką kalba grupės nariai, griežtai draudžiama. Šios taisyklės laikymasis yra visų grupės narių saugumo bei pasitikėjimo vienas kitu garantas.

Mūsų atvirumas grupėje priklauso nuo mūsų pačių. Kiekvienas pats sprendžia, kiek nori apie save pasakoti, kiek nori atsiverti. Niekas negali priversti  kalbėti daugiau negu pats žmogus nori.

Taip, į grupę galima ateiti su savo partneriu. Tačiau jei partneris nenori, ateikite vienas (-a), gal su laiku partneris įsidrąsins ir irgi prisijungs.

Grupėje susirenka žmonės, kurie yra panašioje situacijoje kaip ir jūs. Kai pats girdi kitus kalbant apie jausmus, kuriuos jauti, mažėja vienatvės, atsiskyrimo nuo kitų jausmas. Pradedi girdėti, kad tokių žmonių (porų) kaip tu yra daug, ir jie visi panašiai jaučiasi. Grupės narių išsakytos mintys gali būti artimos ir tau, jos gali būti naudingos apmąstant savo situaciją. Grupėje taipogi dalijamasi informacija apie gydymo bei pagalbos metodus. Be to, jei į grupę ateina pora, jie turi galimybę atvirai vienas iš kito išgirsti, kaip jie jaučiasi. Tai labai suartina.

Vieno susitikimo trukmė yra 1,5 val. Grupės susitikimų dažnumas yra kartą per savaitę.

Grupė renkasi jau tada, kai į ją ateina bent 2 žmonės. Optimalus dalyvių skaičius yra iki 10 žmonių.