Loading...
Psichologas ir nevaisingumas 2019-09-13T13:31:40+00:00

Psichologas ir nevaisingumas

Nevaisingumas. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. O tai reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį (kartais net milžinišką) dvasinį skausmą. Medicininis nevaisingumo gydymas vis tobulėja, vis atsiranda naujų mokslinių tyrimų, kuriais remiantis kuriamos naujos gydymo priemonės, būdai, metodai. Tai duoda vilties. Labai svarbios, o kartais tokios trapios vilties, kad būtent tavo atveju gydytojai ras priežastį, ras būdą bei metodą padėti. O kol medicina ieško, nevaisingumo temos paliesto žmogaus siela gana dažnai yra palikta be dėmesio, be rūpesčio, be supratimo… Ji palikta vienatvėje dorotis su savo baimių šmėklom, minčių chaotiškais sūkuriais bei emocijų kalneliais. Kartais pagalvoju, jei egzistuotų sielos echoskopas (ultragarsas), tikėtina mes dažnai pamatytume pavargusią, išsigandusią, vienišą, kartais piktą, o kartais be vilties žmogaus sielą, kuri šaukiasi pagalbos…

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei (50%) moterų bei 15% vyrų patiriamas nevaisingumas – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją, kaip tos, kurios serga vėžiu. Nevaisingumo išgyvenimas yra prilyginamas psichologinės netekties traumai. Tėvystė yra vienas iš svarbiausių suagusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų. Šį vaidmenį mes matuojamės nuo vaikystės ir susidūrimas su negalėjimu pastoti neretai yra suvokiamas kaip netektis (žmogus neteko galimybės tapti biologiniu tėvu ar motina). Kiekvienas nesėkmingo gydymo patyrimas – naujas netekties išgyvenimas. Kai kurioms poroms nesėkmingų gydymų ratai gali tęstis virš 10 metų.

Todėl tampa akivaizdu, kad psichologinė pagalba šioje jautrioje temoje gali būti labai naudinga, padedanti bent kažkiek išsilaisvinti nuo psichologinio skausmo…

Kviečiu registruotis į konsultaciją:

+370 612 09466 (Anna Vinkovskienė)
info@sieloszemelapis.lt

Psichologinės konsultacijos telefonu bei laiškais neteikiamos.

Negalėjimas/sunkumas pastoti yra labai skausminga tema, paveikianti tiek poros tarpusavio santykius, tiek kiekvieną partnerį atskirai. Diagnozė „nevaisingumas“ neretai nuskamba kaip nuosprendis, po kurio poros (ir kiekvieno partnerio atskirai) gyvenimas jau niekada nebus toks pat. Išgirdę diagnozę, poros (ar vienas iš partnerių) pradeda jausti menkavertiškumą, bejėgiškumą, pyktį, sielvartą, liūdesį ir daug daug įvairių kitų jausmų, tarp kurių dominuoja „aš-sulaužytas mechanizmas“ jausmas.

Nevaisingumas – tai abiejų partnerių problema, kurią reikia patirti, išgyventi, spręsti kartu. Tačiau kartais vietoj susivienijimo poroje atsiranda susiskaldymas: vienas kito kaltinimas (net jei tai nėra išsakoma garsiai), lūkesčių vienas kitam turėjimas (ką partneris turi padaryt, kad situacija pasikeistų), skirtingas problemos sprendimo matymas, net skirtingas problemos jausminis suvokimas (vienam skauda daugiau, kitam mažiau). Su laiku negalinčios pastoti poros pradeda užsiskleisti, partneriai nenori kalbėti apie problemą nei tarpusavyje, nei su kažkuo iš išorės (už poros ribų). Ir įvyksta izoliacija, labai skausminga izoliacija. Ji veda į vienatvę (nepaisant to, kad esi poroje), depresiją, net išsiskyrimą.

Nenorą kalbėti sąlygoja daug veiksnių: baimė apie tai kalbėti (nes be ašarų apie tai kalbėti sunku), nemokėjimas apie tai kalbėti, nežinojimas su kuo, nenorėjimas „apkrauti“ kitų žmonių, nuostatos, tokios kaip: „o kuo jie man padės?“, „kalbėjimu čia nepadėsi“ ir pan.

O kalbėtis svarbu, labai svarbu. Svarbu dalintis su kitais tuo, kaip jautiesi, dalintis su kokiais sunkumais susiduri savo kelyje, spręsdamas problemą, kas tau padeda, o kas ne. Kalbėdami grupėje žmonių, kurie turi tokią pat problemą, pradedame jausti tą prarastą bendrumo jausmą, „Esu ne vienas“, „Mes kaip pora ne vieni tokie“ ir pan. Bendrumas suteikia jėgų eiti toliau, spręsti, ieškoti naujų būdų sau padėti.

Todėl buvo sukurta ši paramos grupė, skirta specialiai tiems žmonėms bei toms poroms, kurios turi sunkumų pastoti. Susirinkę kartu, dalinamės savo patirtimi, savo išgyvenimais, naujausia informacija apie medicininius pasiekimus nevaisingumo srytyje, o svarbiausia, esame tarp žmonių, kurie mus supranta.

Grupę vedu aš, psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė, daug metų esanti šioje temoje. Kviečiu visus, kas susiduriate su negalėjimo pastoti problema, ateiti į paramos grupę. Kviečiu atskirai ir vyrus, ir moteris, ir poras kartu. Jei Jūsų partneris (-ė) ateiti nenori, ateikite Jūs.

Iš grupės dalyvių imamas simbolinis mokestis (5 eurai vienam žmogui) kavai/arbatai, patalpų nuomai.

Artimiausias susitikimas: 2019 m. spalio mėn. 10 d., 18 val. Vilniuje 
Apie savo norą dalyvauti grupėje praneškite el.paštu vinkovskiene@gmail.com arba telefonu +370 612 094 66

NEVAISINGUMAS. GRUPINĖ PISCHOLOGINĖ PAGALBA

Nevaisingumas. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. O tai reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį (kartais net milžinišką) dvasinį skausmą. Medicininis nevaisingumo gydymas vis tobulėja, vis atsiranda naujų mokslinių tyrimų, kuriais remiantis kuriamos naujos gydymo priemonės, būdai, metodai. Tai duoda vilties. Labai svarbios, o kartais tokios trapios vilties, kad būtent tavo atveju gydytojai ras priežastį, ras būdą bei metodą padėti. O kol medicina ieško, nevaisingumo temos paliesto žmogaus siela gana dažnai yra palikta be dėmesio, be rūpesčio, be supratimo… Ji palikta vienatvėje dorotis su savo baimių šmėklom, minčių chaotiškais sūkuriais bei emocijų kalneliais. Kartais pagalvoju, jei egzistuotų sielos echoskopas (ultragarsas), tikėtina mes dažnai pamatytume pavargusią, išsigandusią, vienišą, kartais piktą, o kartais be vilties žmogaus sielą, kuri šaukiasi pagalbos…

Skaitydama daug užsienio literatūros, įvairių mokslinių straipsnių apie psichologinės pagalbos galimybes esant nevaisingumui, jokio stebuklo neatradau. Viskas gana paprasta: siūlomos psichologinės konsultacijos ir savipagalbos grupės. Lietuvoje psichologinės konsultacijos jau įgauna pagreitį, tačiau su savipagalbos grupėmis situacija dar, mano manymu, prasta. Žmonės gėdijasi, bijo ar tiesiog nesupranta prasmės tokių grupių, nesuvokia to, kuo savipagalbos grupės gali padėti.

Tad nutariau aprašyti savo patirtį, apibendrindama tris savipagalbos grupes, kurias man, psichologei-psichoterapeutei, teko vesti. Šios grupės buvo skirtingos, įvairaus dydžio, įvairios trukmės, bet juose visus dalyvius, ir vyrus ir moteris, vienijo bendra tema: „Negalėjimas pastoti“. Nevaisingumas, arba negalėjimas pastoti, veikia abiejų partnerių psichinę sveikatą, tad į kelionę po savipagalbos grupių apibendrinimą kviečiu tiek vyrus, tiek moteris.

Pradžiai keli faktai, rodantys, kad psichologinis aspektas nevaisingume yra didžiulis. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei (50%) moterų bei 15% vyrų patiriamas nevaisingumas (JAV atliktas tyrimas) – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją, kaip tos, kurios serga vėžiu. Nevaisingumo išgyvenimas yra prilyginamas psichologinės netekties traumai. Tėvystė yra vienas iš svarbiausių suagusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų. Šį vaidmenį mes matuojamės nuo vaikystės ir susidūrimas su negalėjimu pastoti neretai yra suvokiamas kaip netektis (žmogus neteko galimybės tapti biologiniu tėvu ar motina). Kiekvienas nesėkmingo gydymo patyrimas – naujas netekties išgyvenimas. Kai kurioms poroms nesėkmingų gydymų ratai gali tęstis virš 10 metų…

Taigi tampa akivaizdu, kad žmonės, atėję į savipagalbos grupę, turi ką pasakyti, papasakoti, kuo pasidalinti.

Pirmuosiuose grupės susitikimuose yra nemažai kalbama apie gydymo patirtį, t.y. kas, kaip, kur ir kiek gydėsi, ką rado, ką darė ir pan. Tai labai informatyvu, nes gali sužinoti iš kitų apie tai, ko dar negirdėjai apie įvairų gydymą, ar apie tai, ko pats (-i) dar nesi bandęs (-iusi). Pirmi susitikimai yra ypatingi tuo, kad nuo pirmų susitikimo minučių pradedi jausti bendrumą su kitais dalyviais, dar visai nepažįstamais žmonėmis. Girdi žmonių istorijas ir pradedi suprasti, kad tu su savąja nesi vienas (-a) ir palaipsniui ateina tam tikro lengvumo jausmas. Žmonės, kurie užsidaro savo patirtyje, kurie būna vieni su savo išgyvenimais, neretai jaučia, kad jie yra kitokie. Todėl grupė yra svarbi, nes joje atsiranda „mes“ jausmas. Mes, kurie supranta, kurie užjaučia, kurie nepatarinėja, kurie nebijo kalbėti apie tai, kas visiems grupėje skauda. Iš grupės dalyvių girdėjau, kad apie pastojimo sunkumus kalbėti su giminaičiais, draugais, pažįstamais ar bendradarbiais dažnai yra sunku, o kartais ir nesinori. Nesinori dėl to, kad jauti, jog nesupras (gyvenimo situacijos parodo, kad kartais artimieji gali būti labai nejautrūs ar nenuovokūs, nesuvokti, kokia jautri yra nepastojimo tema). Nesinori ir dėl to, kad jau nė kartą esi gavęs (-usi) „protingų“ patarimų apie tai, kaip tau reikia atsipalaiduoti, užsimiršti ar išvažiuoti atostogauti ir tada tikrai pastosi. Viena grupės dalyvė yra pasakojusi, kad į eilinį patarimą atostogauti ji atsakė, kad jau atostogauja daugiau nei dirba… Patarimai – nuo kurių norisi bėgti ir pasislėpti. O kartais savo išgyvenimais nesinori dalintis dėl to, kad tavo draugė, sesė ar bendradarbė yra neščia ar jau turi vaikų, ir tau atrodo, kad ji tavęs tikrai nesupras, nes ji gyvena kitokiame pasaulyje nei tu. Grupė, gali tapti ta vieta, kur kalbėtis yra saugu, ramu ir paprasta.

Nemažą laiko dalį grupėje užima Savęs vaizdo tema. Kalbamės apie tai, kaip pasikeitė požiūris į save išgirdus diagnozę ir toliau gyvenant su ja. Juk požiūris į save apima labai daug: tai savo moteriškumo/vyriškumo išgyvenimas, tai savivertės jausmas, tai (ne)pilnavertiškumo jausmas, tai savo poreikių girdėjimas ar ne, tai gyvenimo tikslų siekimas, tai susidurimas su savo galia ir savo negalėjimu ir t.t. Kai grupėje kalbi pats (-i) ir girdi kitus, kai girdi psichologo komentarus ar pastebėjimus, pradedi pamažu matyti savo mąstymo, nuostatų ar net, kartais, vertybių klaidas, pradedi matyti kur esi užstrigęs (-usi). Juk nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų savijauta, mūsų santykiai, mūsų priimami (ar ne) sprendimai. Nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų psichinė sveikata, o nuo jos ir visas organizmo funkcionavimas.

Kita didelė grupės tema – Jausmai. O jų yra daug, tikrai labai daug: nuo neapykantos iki visiškos nevilties, nuo skubėjimo daryti viską, viską kontroliuoti iki apatijos, pasipriešinimo gydymui, nenoro… Mūsų grupėse neretai buvo minimi Jausmų kalneliai. Vieną dieną tau viskas gerai, net randi kuo džiaugtis, gali atsipalaiduoti, kažkuo užsiimti. Kitą dieną tave gali užgriūti baimės ir nevilties jausmas apie tai, kad joks gydymas nepadės, kad niekada neturėsi vaikų, kad niekada nebūsi laimingas (-a)… Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn… Tokie kalneliai vargina. Grupėje ne tik išgirsti, kad tie emociniai kalneliai būna visiems, bet ir sužinai kaip su jais tvarkosi kiti žmonės, kas padeda, kas ne. Pradedi suprasti savo atsakomybę už savo emocinę savijautą, už tai, kaip pats (-i) sukuri tuos kelnelius ir kaip gali juos mažinti.

Praktiškai visuose susitikimuose yra paliečiama Santykių tema. Juk neįmanoma, kad nepastojimo tema nepaliestų poros tarpusavio santykių, jų santykio su pasauliu, jų santykio su ta žmonijos dalimi, kurie turi vaikų. Santykiai. Daugiasluoksnis, pastoviai besikeičiantis, laike nesustojantis fenomenas, kuris prasiskverbia į kiekvieną gyvenimo minutę. Net tuomet, kai esi užsidaręs (-iusi) nuo visų, esi santykyje su savimi. O koks tas santykis su savimi, kai negali pastoti, kai negali pasiekti didžiausio savo troškimo, kai verki pamačius nėsčiąją ar negali prisiliesti prie kūdikio? Svarbu pasižiūrėti į savo santykių veidrodį, svarbu pamatyti ir saulėtas, ir šešėlines puses. Svarbu atvirai pripažinti, kaip kuri santykius, kaip ir koks (-ia) juose būni. Nuo to priklauso gyvenimo kokybė. Grupė gali padėti pamatyti, gali padėti suprasti ir keisti santykių šablonus ar mechanizmus. Jei tik norėsi…

Susitaikymas. Galinga jėga nešanti išlaisvėjimą, net ramybę. Susitaikymas nėra pasidavimas, nėra nieko nedarymas, nėra neviltis. Tai pripažinimas, kad tau tai įvyko, turi sunkumą, su kuriuo tenka gyventi, ieškoti būdų sau padėti. Toks susitaikymas veda į ramesnį požiūrį į gydymą, į leidimą sau džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, į drąsesnį žvilgsnį į klausimą: „O kas bus, jei niekada nepastosit?“. Tai susitaikymas su savimi, kuomet nustoji kaltinti save, nustoji save varginti pastovia nesaikia kontrole, nustoji elgtis su savimi kaip su daiktu, kurį reikia pataisyti. Susitaikymas – leidimas sau būti. Būti taip, kaip norisi dabar, girdint savo poreikius, nepametant savo kitų svajonių, neužsiskleidžiant vienoje temoje. Grupė duoda galimybę suprasti, kad tavo gyvenime yra kur kas daugiau nei tikslas pastoti. Grupė duoda galimybę pamatyti, kad nepastojimas, šalia kančios ir ašarų, gali atnešti dėkingumą, gilesnį savęs pajautimą, brandesnį požiūrį į santykius, bei pripažinimą, kad kartais gyvenimo situacijos nuo mūsų nepriklauso. Bet ar nuo to gyvenimas tampa prastesnis? Kiekvienam iš mūsų spręsti…

Anna Vinkovskienė

Psichologė-psichoterapeutė

www.sieloszemelapis.lt

Atsiliepimai apie paramos grupę, kuri vyko 2018 m. rudenį

1) „Pilna atradimų kelionė į save, bendrumo jausmas ir supratimas, kad esu ne viena. Atvirumas tam, ką jaučiu, drąsa visa tai įsivardinti pirmiausiai sau, drąsa apie tai kalbėtis su artimais žmonėmis. Šie susitikimai apibendrino ir išryškino tai, kas svarbiausia – atsigręžti į SAVE.“

2) „Noriu padėkoti Annai už šią kelionę į save. Tai buvo tobulas laikas savo jausmų ir savęs pažinimui. Atėjau su sunkumu širdyje, kuris po kiekvieno susitikimo vis mažėjo, tirpo, laisvėjo ir galiausiai atlaisvino vietą kitiems daug gražesniems jausmams. Jau nekalbu apie jaukią aplinką, puikius žmones buvusius kartu, kai supranti, kad esi ne viena tokia, kai atsiranda bendrumo jausmas, kai po kiekvieno susitikimo išeini su dėkingumu širdyje ir iš naujo pamilsti save.“

3)  „Ką man davė nevaisingumo psichologinė grupė:

  1. BENDRUMAS. Pamačiau, jog ne aš viena išgyvenu šią problemą. Labai panašūs klausimai, kylantys jausmai, sunkumas ir skausmas. Terpė, kur gali atvirai išsikalbėti ir būti suprastas, nes kitoms dalyvėms yra panašiai kaip tau.
  2. LENGVUMAS. Keliant tam tikrus klausimus, ieškant atsakymų, dėliojant prioritetus lengvėja požiūris į nevaisingumą. Supratau, kad nenoriu visą gyvenimą gyventi „vaikų darymo“ temoje.
  3. SAVĘS PAŽINIMAS. Kalbėdama ir gilindamasi į šią temą geriau pažinau save. Atradau nemažai savo savybių, kurios atsiskleidė būtent šioje grupėje – sunkumas priimti save netobulą, suklysti, aukšti standartai, kaltės jausmas ir pan. Pažinus, atradus ir įvardinus gali su tuo dirbti, o ir palengvėjimas atkeliauja kai supranti, kodėl vienaip ar kitaip reaguoji į situaciją.
  4. MOKYTOJA. Šios grupės privalumas – tą patį sunkumą išgyvenanti mokytoja, kuri tampa visos grupės bendrakeleivė. Kažkaip net neįsivaizduoju kaip tokia grupė vyktų su psichologe, kuri to nėra išgyvenusi. Manau čia didelis privalumas J
  5. PAMOKOS. Po kiekvieno susitikimo išeidavom su mintimis ir jausmais – tema kuria kalbėdavom daugiau ar mažiau lydėdavo visą savaitę. Atsirado progų tomis temomis pasikalbėti su vyru, artimais draugais.
  6. IŠVADA. Galvoju, kad po šių susitikimų esu drąsesnė ir laisvesnė. Dabar gerai žinau kokio gyvenimo nenoriu jei visgi tų vaikų ir nebūtų. Jaučiu, kad noriu išlaikyti tą laisvę nuo savęs ribojimo ir įstatymo į rėmus.“

DUK apie paramos grupę, negalintiems pastoti:

Šiuo metu vyksta uždaro tipo grupė, t.y. visi, kas užsirašė į grupę, lanko visus 8-10 susitikimų.

Grupėje galioja konfidencialumo taisyklė. Tai reiškia, kad „išsinešti“ informaciją apie tai, kas ateina į grupę, ką kalba grupės nariai, griežtai draudžiama. Šios taisyklės laikymasis yra visų grupės narių saugumo bei pasitikėjimo vienas kitu garantas.

Mūsų atvirumas grupėje priklauso nuo mūsų pačių. Kiekvienas pats sprendžia, kiek nori apie save pasakoti, kiek nori atsiverti. Niekas negali priversti  kalbėti daugiau negu pats žmogus nori.

Taip, į grupę galima ateiti su savo partneriu. Tačiau jei partneris nenori, ateikite vienas (-a), gal su laiku partneris įsidrąsins ir irgi prisijungs.

Grupėje susirenka žmonės, kurie yra panašioje situacijoje kaip ir jūs. Kai pats girdi kitus kalbant apie jausmus, kuriuos jauti, mažėja vienatvės, atsiskyrimo nuo kitų jausmas. Pradedi girdėti, kad tokių žmonių (porų) kaip tu yra daug, ir jie visi panašiai jaučiasi. Grupės narių išsakytos mintys gali būti artimos ir tau, jos gali būti naudingos apmąstant savo situaciją. Grupėje taipogi dalijamasi informacija apie gydymo bei pagalbos metodus. Be to, jei į grupę ateina pora, jie turi galimybę atvirai vienas iš kito išgirsti, kaip jie jaučiasi. Tai labai suartina.

Vieno susitikimo trukmė yra 1,5 val. Grupės susitikimų dažnumas yra maždaug kartą į 2 savaites. Pagal dalyvių pageidavimą galimi dažnesni ar retesni susitikimai.

Grupė renkasi jau tada, kai į ją ateina bent 2 žmonės. Optimalus dalyvių skaičius yra iki 10 žmonių.

Daugiau informacijos tel.: +370 612 094 66  (Anna Vinkovskienė)